scroll down for english version
Sausį turėjau galimybę kelias dienas pabūti Ypatingajame archyve, kur saugomos Sovietų sąjungos saugumo komiteto (KGB) Lietuvoje veikusio padalinio, taip pat LTSR (Lietuvos tarybų socialistinės respublikos, kaip sovietiniais laikais buvo pavadinta Lietuva) vidaus reikalų ministerijos, taip pat Lietuvos komunistų partijos, įstaigų, įmonių ir organizacijų partinių skyrių bei antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dokumentai.
KGB skaitykloje skaičiau Stanislovo Gudavičiaus, 1941 m. vasarą vadovavusio Vilkijos baltaraiščiams (“šauliams-aktyvistams”, kaip įvardijama apklausų protokoluose) bylą. Tikėjausi sužinoti daugiau Dovydo Mačio Lipmano nužudymo aplinkybių.
Faktą, kad istorikas ir vaistininkas D. M. Lipmanas buvo nužudytas 1941 m. liepos pradžioje prie Čekiškės ir S. Gudavičiaus vardą žinojau iš istorinių tyrimų — Holokaustas Čekiškėje ir kituose tuometinio Vilkijos valsčiaus miesteliuose yra tyrinėtas ir aprašytas istorikų, tarp jų visų pirma dr. Arūno Bubnio1 bei dr. Alfredo Rukšėno2 darbuose.
Matydama juos ir šiandien palinkusius skaitykloje prie bylų jaučiu dėkingumą ir su nekantravimu laukiu naujų jų straipsnių ir knygų.
Apie 1941 m. liepos įvykius Čekiškėje yra rašęs ir prof. Aleksandras Vitkus3 bei iš Čekiškės kilęs kraštotyrininkas Antanas Vaičius4, kuriam 1941 m. buvo aštuoneri.
S. Gudavičius buvo suimtas 1944 m. vasarą, keletą mėnesių kalintas ir tardytas, mirties bausmė jam įvykdyta 1945 m. sausio 22 d., taip sutapo, kad kaip tik tą savaitę, kai pradėjau skaityti bylą.
Ar turėjau nuostatų ir lūkesčių imdama bylą? Žinoma.
Maniau, kad bylą ir jos priedą perskaitysiu labai greitai. Mano draugai rašydami darbus tokias bylas skaitė kaip sniegą kasdami, šūsniais. Man taip neišėjo. Tikrai reikia laiko, kad perskaityčiau ir ta informacija sugultų galvoje. Kad nemesčiau skaityti ir ateičiau kitą dieną. Ne dėl to, kad apklausų protokolai rašyti ranka. Man dažniausiai pasitaikydavo graži rašysena. Bet protas skaito ir nori pamiršti. Todėl daryti užrašus išsiverčiant juos į savą kalbą man naudingiau, nei tiesiog nusikopijuoti lapus perskaitymui.
Tikėjausi, kad gal rasiu istorikų tekstuose nepaminėtų detalių, juk gali būti, kad apklausos metu tardytojas domėjosi, kodėl ir kaip tą liepos dieną (kurią — taip ir lieka neaišku, aišku tik kad anksčiau nei liepos 17 d.) iš Vilkijos į Čekiškę su savo vyrais atvykęs S. Gudavičius “išsirinko” nužudymui vaistininką D. M. Lipmaną ir kirpėją Mejerį Klazą (spėjau, kad gal bus paminėta, pavyzdžiui, kad vaistinės ir kirpyklos durys buvo atidarytos, ir tai jam nepatiko, arba bus pasakyta kokia nors kita tos dienos aplinkybė), tikėjausi, kad bus tikslus sąrašas vyrų, kurie atvažiavo su S. Gudavičiumi, kurie vedė D. M. Lipmaną ir M. Klazą tą vieną kilometrą už Čekiškės, galų gale, į kurią pusę vedė, nes iš publikuotų tyrimų nėra iki galo aišku, — kalbama apie sušaudymus smėlio karjere, tai turėtų būti Besmerčių kaime, bet kitur minima kad žudynių vieta “pakeliui į Vilkiją” (čia apie kitų trijų čekiškiečių Štreichmanų, tėvo ir sūnų, nužudymą), o Vilkija nuo Čekiškės yra į kitą pusę nei Besmerčiai.
Tradiciškai kolektyvinėje atmintyje žudikas dažnai yra “kitas” — jei ne iš kitos šalies, tai bent jau iš kito miestelio. Maniau, galbūt byloje bus aptartas vietos gyventojų talkininkavimas iš Vilkijos atvykusiems žudikams.
Įsitikinau tuo, ką žinojau, bet tik teoriškai — 1944 m. tardytojų tikslas nėra Holokausto tyrimai. Jų tikslas — surinkti pakankamai medžiagos, kuri leistų paskirti bausmę.
Įrodžius faktą, kad S. Gudavičius organizavo 20 Vilkijos žydų sušaudymą5 (pagal liudinininkų parodymus, buvo 21 auka, apklausos protokole rašoma, kad jis per naktį Vilkijoje surinkęs apie 15 vyrų, kurie išreiškė norą šaudyti ir turėjo ginklus, dalis jų buvę jam pavaldūs šauliai, dalis šaulių organizacijai nepriklausė, pats jis, jo žodžiais, ginklo neturėjęs, jo funkcija buvusi organizavimas ir vadovavimas, atsakomybę už tai prisiima) ir 6 Čekiškės žydų nužudymą (pagal liudininkų parodymus, aukos buvo 7) trijų apsilankymų metu (pats S. Gudavičius apklausose teigia, kad apsilankymas buvęs vienas, bet po akistatų su liudininkais sako, kad gal prisimena netiksliai, jam atrodę kad viskas buvo padaryta per vieną dieną), surinktos medžiagos apie žudynes, būrių organizavimą aplinkiniuose miesteliuose, ir apie kitą jo veiklą, kuri vertinama kaip kova prieš sovietus, tuo metu ir užtenka, kad jam būtų paskirta mirties bausmė, o į kurią pusę nuo Čekiškės yra tas kilometras, kur, S. Gudavičiaus žodžiais, prie upės jie nužudo D. M. Lipmaną ir M. Klazą, tardytojui nėra svarbu. Ką toliau veikė S. Gudavičius, po būrio išformavimo perėjęs į naciams talkinusią pagalbinę policiją, tyrimo taip pat nėra.
Pritariu istoriko dr. Dainiaus Noreikos6 minčiai, kad kiekvieną sovietų sudarytą baudžiamąją bylą reikia tirti atsižvelgiant į pirminius 1941-1944 m. šaltinius — to laiko institucijų dokumentus, ir kitų baudžiamųjų bylų kontekstą, įvertinant kiekvienos bylos konkretų tikslą, liudytojų suinteresuotumą, informuotumą, lyginant skirtingų liudytojų parodymus apie tą patį įvykį.
Nėra abejonių, jog 1941 m. liepos pradžioje, neaišku, kurią dieną, 12-13 val. D. M. Lipmano ir M. Klazo nužudymą Čekiškėje organizavo ir jam vadovavo Stanislovas Gudavičius (dar minimas kaip Stasys Gudas), gimęs 1900 m. Skliausčiuose, dab. Eržvilko sen. Jurbarko raj., buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, 1932 m. demobilizuotas, dirbęs Vilkijoje teismo antstoliu, nuo 1935 m. ten vadovavęs vietos šaulių organizacijai.
Byloje, kuriai įrišti panaudotas galimai paties S. Gudavičiaus kontoros segtuvas, yra užiksuotos jo gyvenimo detalės, kai kurie apklausos protokolų fragmentai man pasirodė įdomūs, atskleidžiantys — žinoma, per sovietinio karinio tardytojo ir protokolo rašytojo/s filtrą — šį tą apie S. Gudavičių, laiką ir mus. Jais netrukus pasidalinsiu.
I had a possibility to spend a few days in the Special Archive where the documents of the Lithuanian branch of the Soviet Union’s Security Committee (KGB), as well as those of the Ministry of the Interior of the LSSR (the Lithuanian Soviet Socialist Republic, as Lithuania was called during the Soviet occupation), the Communist Party of Lithuania, the party departments of institutions, enterprises and organisations, and the documents of the anti-Soviet and anti-Nazi resistance are kept.
In the KGB reading room I was reading a file of Stanislovas Gudavičius, who in the summer of 1941 was the leader of the Vilkija white-armbands (“šauliai-aktyvistai”, as they are called in the file, Lit. “šaulys” for “rifleman”, meaning – a member of a paramilitary organization The Lithuanian Riflemen’s Union).
I was hoping to find out more about the circumstances of the murder of David M. Lipman.
The fact that the historian and pharmacist D. M. Lipman was killed in early July 1941 near Čekiškė and the name of the person behind organising the murder is S. Gudavičius is very well established. The Holocaust in Čekiškė and other towns around Vilkija has been studied and analysed in the works of the historians Dr. Arūnas Bubnys1 and Dr. Alfredas Rukšėnas2.
Seeing them today in the reading room working behind piles of files, I feel grateful and look forward to their new articles and books.
Professor Aleksandras Vitkus3 has also written about the events of July 1941 in Čekiškė, as has the local historian Antanas Vaičius4, who came from Čekiškė and was eight years old in 1941.
S. Gudavičius was arrested by soviets in the summer of 1944, imprisoned and interrogated for several months, and executed in 1945 on 22 January, coincidentally the very week of January I started reading the case this year.
Did I have any attitudes and expectations when I took the file? Of course.
I thought I would read through the file very quickly. I did not. It really takes time to read and for information to sink in. Curiosity must overcome the desire not to come the next day. It’s not because the minutes of the interrogations are handwritten. I have mostly found the handwriting to be nice and quite clear. It’s because the mind reads and wants to forget, so taking notes translating words from Russian to my language, Lithuanian, is much more usefull than just making copies of the pages.
I was hoping that I might find details not mentioned in the texts of historians.
Wouldn’t it be possible that the interrogator would ask why and how on that day in July (which day — it remains unclear, it is only clear that it was earlier than 17 July) S. Gudavičius, coming to Čekiškė from Vilkija with his men, had “chosen” the pharmacist D. M. Lipman and the barber Meer Klaz (I guessed that it might be mentioned, for example, that the doors of the pharmacy and the barbershop were open and S. Gudavičius did not like it, or some other circumstance of that day would be mentioned), I hoped that there would be a precise list of the men who came with S. Gudavičius, who led D. M. Lipman and M. Klaz that one kilometre outside Čekiškė, and finally which direction they led them to, because it is not entirely clear from the published studies, — reports talk about the shootings in the sand quarry, which should have been in the village of Besmerčiai, but elsewhere it is mentioned the killings “on the way to Vilkija” (about the murder of the other three people, Streikhmans, father and sons), but Vilkija is on the opposite side from Čekiškė than Besmerčiai.
Traditionally, in the collective memory, the killer is often “the other” — if not from another country, then at least from another town or village. I thought that perhaps the case would give some hints on the complicity of the local population of Čekiškė with the killers who came from Vilkija.
I faced what I already knew, but only in theory — the purpose of the 1944 interrogators was not to investigate the Holocaust, even if in this particular file Jewish people are not covered by the phrase “Soviet citizens”. Their purpose — to gather enough material to impose a sentence.
Proving that S. Gudavičius organised the execution of 20 Jewish people from Vilkija (according to eyewitnesses, number of victims is 21. It is stated in the interrogation report5, that overnight he gathered about 15 men from Vilkija who expressed their willingness to participate in the shooting and had weapons, some of them were his subordinate riflemen, some of them did not belong to the riflemen’s union, and according to his own words quoted in the protocol, S. Gudavičius did not have a weapon himself, his function was to organise and direct the shootings, for which he takes the responsibility), and the killing of 6 Jewish men from Čekiškė during his three visits ( according to eyewitnesses, 7 people. S. Gudavičius claims that it was one visit, but after the confrontations with witnesses he says that maybe his memory is inaccurate, it seemed to him that everything was done in one day). The material gathered about the massacres, the organisation of squads in the surrounding towns, and his other activities, which are regarded as fighting against the Soviets, was sufficient at the time for him to be sentenced to death. Which direction from Čekiškė is that place “by the river”, where according to S. Gudavičius, they killed D.M. Lipman and M. Klaz is not relevant to the interrogator. Not to mention that later activities of S. Gudavičius are not investigated at all, at least it’s not on the paper.
I agree with historian Dr. Dainius Noreika6 that every criminal case made by the Soviets should be studied in the context of the primary sources of 1941-1944 — the documents of the institutions of the time, and the context of the other criminal cases, assessing the specific purpose of each case, the interest of the witnesses, the information, and the comparisons of the testimonies of different witnesses about the same event.
There is no doubt that at the beginning of July 1941, day unknown, at around 12 am – 1 pm murder of D. M. Lipman and M. Klaz in Čekiškė was organised and directed by Stanislovas Gudavičius (also known as Stasys Gudas), born in 1900 in Skliausčiai village, a former officer of the Lithuanian army, demobilised in 1932, who had worked as a court bailiff in Vilkija, and who had been the head of the local riflemen’s organisation there since 1935.
The file, which is using a turned inside out binder, possibly one from S. Gudavičius’ own office, contains some details of his life. I found some of the fragments of the interrogation protocols fascinating, revealing — of course, they are seen through the filter of a Soviet military interrogator and protocol writer, I take it into account. I’m intending to share it here.
- Bubnys, Arūnas. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje http://www.genocid.lt/Leidyba/12/bubnys.htm
- Rukšėnas, Alfredas. Holokaustas Lietuvoje: Kauno apskrities Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir Vilkijos valsčių žydų likimas 1941 m. vasarą ir rudenį. Genocidas ir rezistencija Nr. 1 (45) 2019 https://etalpykla.lituanistikadb.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2019~1605732137158/J.04~2019~1605732137158.pdf
- Vitkus, Aleksandras. Dar vienas istorinis štrichas Čekiškei ir prof. Pranui Dovydaičiui. XX amžius, 2017 http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2017/09/22/zvil_02.html
- Vaičius, Antanas (2012). Čekiškė. p. 66. Kaunas: Kalendorius.
- S. Gudavičiaus 1944 m. rugpjūčio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. К-l, ap. 58, b. 43246/3 p. 13-23
- „Partizanų karo prieštaravimai kilo dėl politinių interesų konflikto“, interviu su istoriku Dainiumi Noreika, 2019 11 12, Rinkos aikštė https://rinkosaikste.lt/partizan-karo-prietaravimai-kilo-dl-politini-interes-konflikto/
Lipmanas דוד מתתיהו ליפמן 